(beesferryvet.wordpress.com nuotr.)

Iš visų gyvų padarų esame vieninteliai, kurie žiūrėdami į maistą lėkštėje sugebame galvoti. Gal jau gana? Gal jau pakankamai suvalgiau? Turėčiau labiau save kontroliuoti……. Žiauru. Negi protas duotas mums tam, kad jis mus kankintų tokiu mielu metu?

Kodėl mes taip keistai elgiamės?

Taip jau sėkmingai susiklostė mano profesinės veiklos aplinkybės, kad turėjau galimybę giliau pažinti nemąstančius šios žemės gyventojus. Viena iš mano profesijų yra veterinarija. Ir ką gi, turiu pripažinti liūdną tiesą – kuo gyvūnas toliau nuo žmogaus ir arčiau laukinės gamtos tuo mažiau sutiksime antsvorio problemų. Kada paskutinį kartą matei liūlantį zuikį? Kuo gyvūnas arčiau žmogaus, tuo labiau nutukęs. O kai jau visai arti, kai žmogus ir šuo miega vienoje lovoje, tai pasižiūrėk kaip atrodo šuo ir 90% tikslumu pasakysi kaip atrodo šeimininkas. Jei nutukę, tai abu. Turbūt klausimų nekyla, kuris iš jų yra atsakingas už abiejų mitybą. Greičiausia tas, kuris ne šuo.

Kodėl žmogui taip nesiseka maitinti save ir savo gyvūną? Kodėl gyvūnas, kuriam neduota galimybė mąstyti, be žmogaus įsikišimo tai padaro geriau?

Mums trukdo mūsų pačių protas. Protas linkęs kontoliuoti, jis nėra piktas, ar linkintis mums blogo, jis tiesiog jaučiasi už viską atsakingas. Jis jaučiasi atsakingas už tai ką valgome, už tai kaip atrodome. Tuo pačiu metu protas yra stiprus ir silpnas. Stiprus, nes sugeba mus vesti per gyvenimą, silpnas nes linkęs pasiduoti abejonėms, kaltei. Proto atvirumas taipogi –  lazda su dviem galais, iš vienos pusės, įsileisdami informaciją iš išorės vystomės, kita vertus, ne visada pavyksta naudingai atsirinkti. Žodžiu, kaip danguj, taip ir ant žemės.

Kokiu būdu mūsų pačių protas pakiša mums koją?

Proto signalai aiškūs, garsūs, greiti. Kūno signalai švelnūs, tylūs, subtilūs. Proto ir kūno signalus galime palyginti taip, kaip lygintume roko operą su tylia instrumentine muzika. Nesunku nuspėti kurią girdime kai jos abi groja vienu metu.

Pabandyk  galvoti, kad tavo dešinė ausis pradėjo augti. Kad ji didėja ir didėja… O jeigu taip galvotum visą dieną? O jeigu ne vieną dieną, o ištisomis dienomis? Juk į tokią bėdą įstumiame save kai leidžiame protui nukreipti visą dėmesį į per storą pilvą ar į per pilną lėkštę. Taip ir klajoja protas visą dieną tarp pilvo ir lėkštės, o kūnas tarsi tyli. Mes tiesiog nebegirdime ir nebejaučiame jo.

Tai ką daryti, kad protas trukdyti nustotų?

Neskubėk trenkti galvos į sieną yra ir švelnesnių būdų. Visų pirma turi išsiaiskinti ar tavo protas tau trukdo. Jeigu jau įsivėlei į bėdą, kuri pasireiškia tuo, kad turi antsvorį tai greičiausia taip. Jei jau taip nutiko, tai daugybė patarimų kaip ir kada valgyti tau yra beverčiai.

valgyk kol pajausi sotumą…, stenkis kaip nori, sotumas neatsiranda kol nepersivalgai, arba – valgyk tada kai esi alkanas, aš esu alkanas kai matau arba užuodžiu maista, kai man liūdna, kai žiūriu televizorių, kai… aš aplamai visada alkanas!!!

Išeitis yra. Ir greičiausia ne viena. Aprašysiu tą, kuria pasinaudojau pati. Susitariau su savo protu taip:

  1. Brangusis mano prote, pasakyk man kiek kartų per dieną turėčiau valgyti? Jis gerokai padirbėjo, išanalizavo krūvą informacijos, dirbo tikrai labai nuoširdžiai ir atsakė – tris kartus. Iš šio sprendimo gimė antras Lieknėjimo programos žingsnis. Ateityje turbūt bus atskiras straipsniukas i blog’ą, kuris atsakys į klausimą – Kodel jis taip nusprendė?
  2. Brangusis mano prote, pasakyk man, prašau, ko turėčiau vengti? Ir vėl jis manęs neapvylė. Išskriejo į interneto platybes ir grįžo nešinas aiškiomis rekomendacijomis. Iš šio sprendimo gimė trečias Lieknėjimo programos žingsnis.
  3. O dabar, brangusis mano prote, labai tau ačiū už paslaugas, dabar aš laikysiuosi  tavo pasiūlytų taisyklių, o tu gali klajoti kur tinkamas. Tu atleidžiamas nuo tos sunkios pareigos spoksoti į lėkštę ir mąstyti – gal jau gana… Kai man prireiks tavo pagalbos aš tave pasikviesiu.
Kūno siunčiamas sotumo signalas netruko pasirodyti. Mėgavausi ir stebėjausi, kad vistik Motulė Gamta tobulai padirbėjo. Šitiek metų aš tą savo signalą “žudžiau“, o jis ramiai lūkuriavo čia pat ir išlindo iškart kai tik jį pakviečiau.