Gavau elektroninį laiškelį nuo savo artimo studijų draugo. Supratau, kad greičiausiai jis kartais paskaitinėja Lieknųjų Gurmanų tinklaraštį. Mano bičiulis visą laiką pasižymėjo puikiu homoro jaumu. Taigi ir šį kartą jis mane smagiai pašpilkavo persiųsdamas internete klajojantį kažkieno smagiai sudėliotą straipsniuką. Ačiū jam ir tam, kuris tą straipsniuką parašė. Mane pralinksmino iki ašarų.

Dietos besilaikančios moters skrandžio išgyvenimai

Pirmadienis

Rytas. Taaaiip… Apsirengei, eini į darbą… O kas papusryčiaus? Kur mano košė?! Taip, taip – parūkyk dar. Aš tau tuoj traukuliukų! Aha! Negera, ar ne? Nėra ko rūkyti, kai skrandis tuščias.
Diena. Na, viskas aišku – šeštadienį jai pasirodė, kad sustorėjo, ir nuo pirmadienio mes laikomės dietos. O ar manęs kas nors apskritai klausė?! Na, ne, aš tau ne koks bandomasis triušis, nepasiduosiu! Jungiu vidutinį burbuliavimą. Ėėėė… Na, jau ne, gražuole, padėk tą savo kefyrą kur nors kitur! Stipriname burbuliavimą, pridedame garso efektų, ruošiamės parodomiesiems veiksmams…
Vakaras. Noriu ėsti!!! Ėėėėsssti nooriu! Duokite man maisto! Aš noriu karbonado!!!
Naktis. Aš tau parodysiu miegą! Nenutilsiu! Aš alkanas. Valgyti noriu, supranti?!

Antradienis

Rytas. Ta – a – aip!.. Bandai mane kankinti? Vėl liksiu be košės, ar ne? Tavo kopūsto lapą jau ryklė suvirškino, manęs net nepasiekė! Na, ir įkliuvau!
Diena. Mano jėgos senka. Ką daryti? Vėl kefyras! Nemėgstu kefyro!!!
Vakaras. Burbuliuoju sukaupęs paskutines jėgas. Nekreipia į mane dėmesio, niekšė…
Naktis. O šiaip dar skanu, kai šviežias bulves pakepini svieste… Su lašinukais… Ir su grietine… arba kad ir su grybais… Labai skaniai galima pakepti… Bul… bul…

Trečiadienis

Rytas. Mane pasiekė truputis salotų – ir auga kažkur žemėje toks šlamštas!.. Jau pradėjau užmiršti košės skonį – kažkas švelnaus, šilto, malonaus… Bulll… bul…
Diena. Valiooo! Kefyras! Kefyras! Dar noriu, neatimk, aaa! Dar kefyro!!!
Vakaras. Iš manęs nieko nebeliko. Aš išdžiūvęs, susitraukiau. Vos sugebėjau suvirškinti du ridikėlius, prarandu kvalifikaciją…
Naktis. Prisimenu, kai mes gyvenome pas tėvus, kasvakar vakarienei būdavo sriubos! Ir salotų. Ir antras iš mėsos su garnyru – mes su tėvo skrandžiu dviem balsais čirpėme iš malonumo… Et, ir ko tave velnias nešė į tą savarankišką gyvenimą?

Ketvirtadienis

Rytas. Bent jau nerūkytum! Nepyk, brangioji, aš tai nesąmoningai – aš juk tuščias, taip kad papykins ir praeis… O kur man priklausančios salotos?! Kur mano salotos?! Netvarka…
Diena. Puiku, kefyras! Reikia lėčiau virškinti, o tai vėl teks sėdėti iki ryto vienam kaip kvaileliui.
Vakaras. Šnekėjau su žarnynu – jis išgyvena šoką, sako, kad atsargos baigia išsekti. Ėėė, atsargiau! Tokios didelės slyvos, ir viskas man?! Viskas, einu virškinti!
Naktis. Šitos kvailos slyvos – niekaip jų nesuvirškinu!.. Atleiskit, vaikinai – siunčiu jums, ką galiu, jūs ten jau su jomis išsiaiškinkit. Jūsų juk 8 metrai, o aš – vienas…

Penktadienis

Ankstus rytas. Sėdime tulike. Išlydime slyvas.
Rytas. Išprotėsiu iš laimės! Aš gavau jogurto! Gal slyvos pridėjo jai smegenų?! Dažniau taip! Va kad pietums bulvyčių! Su vištiena…
Diena. Kefyras…
Vakaras. Sėdime restorane su vienu vaikinu ir uostome svetimą maistą. Na, pirmyn! Užsisakyk ko nors! Mes visą savaitę nieko nevalgėm… Tyliai! Jis pasakė, kad ji sulyso! Kad jai reikia valgyti! Kad ji nuostabiai arodo! Na?! Oi, proto bokštas! Oi, kas per vyras!
Vėlus vakaras.Na… Bul… bul… Kažkas sumaišyta… Kas čia pas mus? Grybai… martinis… Bu – buullll… O, degtinytė… Mėgstu… Kaip šaunu, broliukai! Nutilkite, kepenys, viskas kontroliuojama!..
Naktis. Sudie, grybukai! Degtinyte, sudie! Bulvytės!.. Kai pagalvoju, kiek gero iškeliauja… O, mineralini, užeik. Mes kaip tik laikomės dietos…