Kai užauga darže va šitokie “kumeliai“, dažnai iškyla klausimas, kaip teisingai ir naudingai suvartoti šitą gėrį. Subrendusį moliūgą įnešus namo, jis ilgai išsilaiko, kol neprapjautas. Prapjovus jį reikia greitai sunaudot, nes be “debesėlio“ musyčių iškyla greito puvimo problema. Joana man pametė puikią idėją, kaip moliūgus sunaudoti, nedergiant jų drožinėjimu Vėlinėms. Aš labai mėgstu moliūgų sriubą, kurios pirmą kart paragavau ištaigingame Graco restorane. Nuo tada verdu labai dažnai.

Moliūgo odą nulupu, vidurius išimu, sėklas padedu džiovinti, o minkštimą supjaustau, dedu į verdantį vandenį (tirštai) ir paverdu apie 15min. Aliejuje pakepinu svogūno, supilu į išvirtą moliūgienę, dedu malto muskato riešuto, druskos, pipiro. Kai truputį praaušta, viską  sutrinu mikseriu arba blenderiu. Tokią paruoštą sriubą-kremą galima šliurpti paskaninus pienu arba (aš labai mėgstu) moliūgų sėklų aliejumi. O išvirus didelį puodą, ataušinus supilstau į užspaudžiamus maišiukus ir guldau į šaldiklį. Išimti reikia iš vakaro, jei ryt norėsi valgyti, skaniau, kai natūraliai atitirpsta. Taip suverdu visą moliūgą, o kai suvalgau iš šaldiklio atsargas, prapjaunu kitą.