Pažadėjau dar receptukų, reik tesėt. Taigi jūsų teismui pateikiu nuostabų padažiuką, o gal teisingiau įvardijant – užtepėlę, kaip kad šitą dalyką įvardijo jį sukūrusios tautos. Tai – AJVARAS! Serbų kalboj taip ir reiškia – „užtepti tai“. Bet neteisinga ajvarą priskirt serbams, tai visų Balkanų tautų patiekalas, nuo Rumunijos iki Adrijos pakrančių gyvenančių. Kažkaip keista, kad Marijos žemėj beveik nežinomas, visiškai nepopuliarus, nors prekybcentriuose galima nusipirkt, ir net keletos rūšių. Populiarumu nepalyginsi su adžika, kurią kiekvienas lietuvis pažįsta, yra valgęs ar bent daug girdėjęs – keisčiausia čia tai, kad adžika ant cepelinų visiškai netinka, o štai tautiečių nepripažįstamasis ajvaras – puikiai tinka! Paradoksas…. Mano galva, kalta dėl to sovietų valdžia (čia ne dėl tinkamumo prie cepokų)! Kodėl? Todėl, kad ant tuščių ano meto prekystalių adžiką galima buvo rast, o ajvaro – ne, nes jis buvo mainomas į traktorius su „kapitalistine“ Jugoslavija, ir su juo galėjo atklyst revizionistinis užkratas ideologiškai nesusitupėjusioms pribaltų galvelėms! Todėl mums buvo vežami gerai išsterilizuoti konservuoti socialistiniai bulgariški pomidorai, tai pat apdoroti socialistiniai vengriški žirneliai, o ajvaras buvo tiekiamas idealogiškai susifermentavusiai rusų liaudžiai, ko pasėkoje Rusios žemėse po šiai dienai ajvaras žinomas, gerbiamas, naudojamas ne mažiau nei adžika, taipogi savų receptų rusės šeimininkės prikūrusios milijonus, ech…. Neįsisavinome labai įdomaus patiekalo, kuriam paruošti nėra griežtų rėmų, kuriam gali būti panaudojamos pačios įvairiausios daržovės, prieskoniai,  kurio skonis gali varijuoti visomis kulinarijos skonių ir kvapų oktavomis, kurio paruošimas paprastas kaip trys kapeikos, kuris tinka beveik su viskuo ir kaip padažas, ir kaip pavilgas, ir kaip pagrindinis patiekalas, ar vietoj sviesto su duona, ar su kaimišku sūriu ar varške, su mėsa, su žuvimi, su makaronais, kuris įtinka kaip ir sveikuolio blaivininko, taip ir prakiurusiam opininko skrandeliui – na jau tikriausiai įsivaizduojat, kokios beribės perspektyvos atsiveria jūsų kulinarinėms fantazijoms! Svarbu tik vienas dalykas, pats pagrindinis, be kurio niekaip nepasidarysit ajvaro, ir kuris ir suteikia šitam užtepui nepakartojamą išskirtinį skonį – tai KEPTOS SALDŽIOSIOS PAPRIKOS! ! !  Visa kita jau Jūsų reikalas, ir nieko kito!  Čia netgi galima įdėt ir pomidorų, be kurių kažkaip lietuvaičiai jau nebe įsivaizduoja daržovių patiekalų, matyt  dėl to, kad prisiaugina daugiau, nei sugalvoja kur paskui panaudot… Tikiuosi kad šitas rašinėlis paskatins pusę šiltnamių ploto paskirt saldžiosioms paprikoms, kurias pas mus dabar augina tik tretieji broliai keistuoliai, nors jos puikiausiai auga ir dera pas mus šalia pomidorų, pats tuo įsitikinau…

Užteks plepėt, einam prie reikalo. Pateiksiu tokį vieną iš klasikinių ajvaro receptų, kuris yra švelnus, tinka su labai daug kuo ir net visai jautriems žmonėms. Paskui jau kaip sakiau galit patys varijuot – pridėsit aitriosios paprikos, bus aštrus ajvaras, pridėsit kvapnios abchaziškos adžikos – bus ir aštru, ir kvapnu, pridėsit kepintų morkų ir gruzdintų cibuliukų – mažiau reikės paprikų, bet visai nesugadinsit skonio, bus ir švelnu, ir skanu, vietoj baklažano puikiai tiks cukinijos ar moliūgai, kurių paskutiniu metu mūsų ūkininkai ir sodininkai prisiaugina kalnus, ir t.t., ir t.t., iki begalybės…

Taigi gaunam iš kažkur sekančių gėrybių:

  • 12-15 vidutinių saldžiųjų paprikų, spalva nesvarbu, gali būti įvairių, visai smagu būtų jei lietuviškų sodininkų užaugintos su meile, bet be chemijos
  • 1 didelis baklažanas, čia jau tikriausiai be artimesnio ar tolimesnio užsienio neapsieisit.
  • 6-10 skiltelių česnako
  • Pusė stiklinės alyvuogių aliejaus, gali būti ir šviežias lietuviškas saulėgražų aliejus, iš principo gali būti ir bilekoks jums patinkantis aliejus, ko čia aš jums nurodinėju….
  • Keli šaukštai balzamiko acto, gali būti ir toks, kokio turit, arba citrinų sultys. Dėl citrinos nesu tikras, išbandykit patys…
  • Baziliko lapelių truputis, galima ir petruškų, ir salierų, ir kitokių, ir kartu visokių, tik nepadauginkit, neužmuškit ajvaro dvasios.
  • Druskos pagal skonį, šaukštą kokį, ne silkę gi sūdom…
  • Svarbiausio prieskonio – meilės ir širdies šilumos, šitų kiek turit, tiek ir kraukit, nepadauginsit!

Taigi, viską susirinkom, susidėliojom, tai sunkiausias etapas, dabar galim prdėti procesą. Baklažaną perpjaunam išilgai, pabarstom pjūvio pusę druska ir padedam paprakaituoti kokiai valandai. To metu apkepam paprikas. Kept galima orkaitėj, bet vistik rekomenduočiau ant gyvos ugnies, grylyje kokiam ar didesnėj šašlykinėj ant grotelių, šašlykinę manau pas kiekvieną lietuvį rasim, nacionalinis rakandas kaip ne kaip. Gavusios gyvos ugnies energijos ir dūmų pašventinimo paprikos įgauna žymiai pikantiškesnį ir unikalesnį skonį, nepalyginti su orkaitėj keptos. Kepti reik drąsiai, kol paprikos pajuoduos, iš visų pusių pavartant, nebijant perkepti – ši daržovė unikali, reik pasistengt kad ją sudegint.

  

Iškeptas paprikas dėti į kokį bliūdą ar katilą su dangčiu ir pridengt kokiu užtiesalu, kad atvėstu lėtai, pašusdamos.

Paskui užsiimam baklažanu – nuplaunam druską, kuri per tą laiką ištraukė kartumą, ir irgi iškepam. Būtų gerai taipogi ant ugnies, bet su baklažanu jau sunkiau tvarkytis, lengviau kišt į orkaitę kokiam pusvalandžiui.

Pasiruošiam kitas sudėtines dalis ir, jei paprikos jau pakankamai atvėso, grįžtam prie jų. Dabar mums reikia nulupt tą apanglėjusią odelę ir išimt sėklas su sėklų pertvaromis. Lupasi lengvai, pati paprikos „mėsa“ patapusi  tokia elastinga, švelnia ir šilkine kaip merginos oda, ech…. Taigi jei kažkur netoliese be rimto užsiėmimo bimbinėja jūsų kelnėtasis – paveskite šitą darbą jam,  turėtų patikt!  Jums beliks tik pasmulkint gabaliukais. Po keptom paprikom paprastai prisirenka sulčių – neišpilkite, perkoškite ir supilkite prie masės.

Iškepusiam baklažanui irgi nudiriam skūrą ir susmulkinam gabaliukais.

Paskui dedam į smulkintuvą (blenderį)  česnakus, supilam aliejų, įmetam žoleles, balzamiko actą, druską ir sumiksuojam.  Ant viršaus sumetam paprikos ir baklažano gabaliukus – dabar jau smulkiname atsargiai, turi išlikti rupumas, ne iki tyrės, nes paprikos ir baklažano grumsteliai ne tik kad gražiau atrodo, bet ir skaniau valgosi. Viskas.

Matot kaip paprasta viskas. Skanaus

P.S. pasigaminkit pradžioj šitokią, neabejoju kad patiks. O paskui savo kurkit! Man labai patinka prie aukščiau įvardyto pridėt kepintų morkų ir gruzdintų cibuliukų, rekomenduoju.

P.S.S. Iškaitinus galima užsikonservuot stiklainiuose, galima užsišaldyt šaldiklyje, žiemai, nors ir žiemą šiais laikais galima šviežios pasidaryt, iš tų atvežtinių sintetinių daržovių – čia jau pagal asmeninius įsitikinimus. Balkanų slavai ajvaro prisidaro šimtais kilogramų, visiems metams.